2017 m. sausio 11 d., trečiadienis

Pamąstymai architektūros tema, 2009 m.

Šiuos pamąstymus labai vertinu net ir dabar, kai nuo jų parašymo ir supratimo praėjo daugiau nei 7 metai, neįtikėtina.

Dalinuosi jais, kad, gal kažkas irgi susiduria su tokia pačia problema: architektūra vs. režisūra. Ir su visa pagarba tekste minimiems žmonėms ir jau kai kurių atminimui.

Visas tekstas: http://pomolo.blogas.lt/pamastymai-architekturos-tema-architektas-rezisierius-109.html

Ištrauka:


tai nebus nauji žodžiai. aš panašiai mąstant girdėjau Algimantą Kančą ir E. Miliūną. nežinau, kada jie tai suvokė, bet aš tai visai neseniai…

mėčiausi, ar rinkis architektūrą, ar režisūrą. atmesiu tai, kad iš šono jutau spaudimą studijuoti architektūrą ir labai didelį nepalaikymą studijuoti režisūrą. tad teko rinktis, ar kovoti su tėvais ir daryti savaip, ar siekti savo senos svajonės būti architekte (režisūrai poreikis atsirado tik dvyliktoje klasėje). išgryninus savo svajonę, gavau atsakymą, ko man iš tikro reikia:kūrybos, be kurios gyventi negalėčiau, saviraiškos ir savęs realizacijos, įdomios aplinkos, žmonių ir nemonotoniško 8 darbo valandų darbo. todėl stojau į architektūrą. ji atitiko viską. tik po pirmo kurso supratau, kad architektūrą yra labai panaši į režisūrą. tuo metu kaip tik vaidinau spektaklyje ir vėl mąsčiau, ar pasirinkau teisingai… architektūra režisuoja

architektūra savotiškai režisuoja žmonių gyvenimus. architektas nubraižydamas planą sukuria scenarijų. suplanuoja žmonių gyvenimus, apskaičiuoja jų judėjimo trajektorijas, susitikimo erdves, poreikių tenkinimo vietas…aišku, baldai gali būti perstumdyti, bet sienos - jų vietos taip lengvai nepakeisi.

planas tai ne tik scenarijus, pagal kurį architektas pastato spektaklį (suprojektuoja pastatą), bet ir grožis, kurį jau pradedu suprasti. dėkoju dėstytojams, kad moko mane komponavimo, o Dievui, kad suteikė estetikos pajutimą, nes planas yra kompozicinių vienetų visuma. kertinis akmuo, iš kurio architektas gali kaip koks chiromantas išskaityti estetiką ir funkcionalumą.

būtent architektūroje tinka pasakymas: visumą kuria detalės, o detales koreguoja ir valdo architektas. jos jam paklūsta.  man dar ne…

architektas panašus ne tik į režisierių, bet ir į kompozitorių. muzika yra tam tikrų dermių, garsų, sąskambių, akordų kompozicija. graži muzika skamba harmoningai, nekelia jokio nerimo taip pat ir pastatas. jei jo proporcijos, santykiai, ritmikos elementai skamba (žiūrisi), tai jaučiama harmonija, o jie ne, tada kyla įvairūs klausimai, nes akis fiksuoja daugiau nei mums pavyksta suvokti. tas kažkas mus pradeda erzinti… mano kambaryje meistras blogai pakabino radiatorių, na, kokiais 2 mm pakilęs vienas kampas ir tai jau nebeskamba, kai radiatorius nelygiuoja su palange. tas pats ir su vonios kambario stakta ir plytelių siena. aišku, laikui bėgant tokie maži meistrų ,,nuklydimai” dingsta, nes akis apsipranta, bet įėjus į švarų dar neapstatytą kambarį, jie veda į neviltį.


štai kaip aš sujungiau savo dvi svajones:) būti architekte ir režisiere. gal šioje specialybėje atrasiu kiekvienąkart vis ką nors nauja, kur galėsiu save išreikšti ne tik tūriu, bet ir žodžiu.

Le Corbusier, Early Plan for the Governor’s House, Chandigarh, India, 1952
Scenarijus


(Autorinių teisių neturiu)